2020 m. sausio 23 d. surengta jau 19 Studijų mugė Kaune. Tai visada puiki galimybė moksleiviams sužinoti apie studijas, skirtingas studijų programas iš pirmų lūpų. Šį kartą iš pirmų lūpų visi turėjo galimybę išgirsti atsakymus ir apie seniai skambantį „nemokamo bakalauro“ pažadą. Būtent apie nemokamo bakalauro studijas ir susirinko padiskutuoti tie, kurie dalyvauja tiesiogiai sprendimų priėmimo procese, bei tie, kuriems vėliau gali tekti su šių sprendimų pasekmėmis gyventi.

Visi diskusijos dalyviai iš esmės sutiko, jog nemokamų bakalauro studijų sąvoka nėra tiksli. Kalbame apie nemokamų studijų prieinamumo didinimą išlaikant galimybę ir studijuoti asmeninėmis lėšomis. Siekiama, jog nemokamai studijuotų apie 80 proc. bakalauro studentų. Tačiau akivaizdu, jog tas skaičius nėra tikslas savaime. LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša pažymėjo, jog neabejoja tokio sprendimo būtinybe ir mano, jog tai padėtų spręsti ir socialines problemas.

Aišku, kad dar niekas neaišku

Deja, nepaisant ilgų svarstymų, švietimo, mokslo ir sporto viceministras Valdemaras Razumas pripažino, jog galutiniai sprendimai dar nėra priimti ir pasakyti, kaip keisis sąlygos stojantiesiems 2020 metais ir kokį skaičių nemokančių už mokslą studentų galime turėti, sudėtinga.

Nepaisant vis dar liekančio neaiškumo, kuris, pasak Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentės Saros Aškinytės, labai neramina moksleivius, visi sutaria, jog vienas esminių klausimų, kalbant apie nemokamų studijų prieinamumo plėtrą, yra reikalavimai stojantiesiems. „Vienas iš variantų – nebetaikyti valstybės reguliavimo vidurkiui 3 valstybinių egzaminų. Be kitų modelių, šis turbūt svarstomas labiausiai“ – pažymėjo V. Razumas.

Trijų išlaikytų valstybinių egzaminų privalomumui pritaria ir Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė Saulė Mačiukaitė-Žvinienė. Tačiau ji atkreipė dėmesį, jog laisvės kokius egzaminus laikyti turėtų būti suteikiama daugiau. Bet sprendimų dar vis neturime.

Vienodinti reikalavimus stojantiesiems negalima atskirti. Kur dėsime kablelį?

S. Mačiukaitė-Žvinienė iškėlė ir kitą svarbų aspektą, jog ne tik reikalavimai turi būti gerai apgalvoti pretenduojantiems į valstybės finansuojamas vietas, tačiau verta mąstyti ir apie reikalavimų suvienodinimą visiems būsimiems studentams, nepriklausomai nuo to, kas yra finansavimo šaltinis.

Reikalavimų nevienodumo priklausomai nuo finansavimo šaltinio problemas pažymėjo ir Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas, akcentuodamas, jog galiausiai visi atsiduria vienoje auditorijoje, nors startinės pozicijos visiškai skirtingos.

Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Universitetuose „kartelė“ į valstybės nefinansuojamas vietas būna šiek tiek nuleidžiama (pavyzdžiui iki 4,3 balo, kai į valstybės finansuojamas vietas privaloma turėti 5,4 balo) ir tai jau kelia nemažai diskusijų, ar tai tikrai teisinga ir turėtų būti priimtina. Tačiau 2019 metais kolegijose kai kur tos „kartelės“ faktiškai visai neliko ir ji tesiekė vos 1 balą, nors kolegijose pretenduojantiems į valstybės finansuojamas vietas reikėjo surinkti 4,3 balo. Kolegijoms iššūkiu tapo ir privalomas lietuvių kalbos ir literatūros valstybinis egzaminas. Vis dėlto, komentuodamas šią situaciją Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas Nerijus Varnas pažymėjo, jog turime išlaikyti binarinę aukštojo mokslo sistemą, kurioje kolegijos daugiau orientuotos į praktiką, o visų svarbiausia yra pačių kolegijų branda ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo priimamus sprendimus.

Valstybės planavimas būtinas, tačiau stringa. Tuo tarpu profesinis orientavimas mokyklose apskritai vis dar svajonė

Dar vienas svarbus aspektas, susijęs su nemokamų bakalauro studijų plėtra, yra tikslingas planavimas. 2018 m. situacija, kai buvo planuota priimti 7 661 pirmakursį į valstybės finansuojamas vietas universitetuose ir 8830 kolegijose, o priimta 6 867 universitetuose ir 4 831 kolegijose, parodė, jog čia turime rimtų spragų.

V. Razumas pažymėjo, jog šiuo metu planavimas vyksta atsižvelgiant į ministerijų atliekamą analizę apie būsimą specialistų poreikį. Tačiau kai kurie diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, jog tas poreikis ne visada atitinka moksleivių norus ir galimybes.

Tuo tarpu N. Varnas išskyrė ir kitus aspektus. „Jeigu galvotume apie valstybę, mintis būtų tokia, kad gydytojo parengimui reikia universiteto, tačiau slaugytoją puikiai parengia ir kolegijos. Studijų kaina smarkiai skiriasi, tad, turėdami papildomus kelis milijonus eurų, galėtume juos tinkamai panaudoti“, – pažymėjo jis.

Tačiau valstybės planavimas turėtų prasidėti ne aukštojo mokslo sistemoje. Jis turi prasidėti jau mokyklos suole, sukuriant ir įgyvendinant profesinio orientavimo sistemą.

„Problema – mes kalbam apie planavimą jau žiūrėdami į abiturientus. Vėlu! Kai mes kalbam apie abiturientų lūkesčius, tai man kyla klausimas – o kaip jie susiformuoja? Ar profesinis orientavimas veikia? Aš turiu abejonių. Kalbant apie mokytojų įgalinimą – ar tikrai viskas padaryta? Supraskime, aukštasis mokslas yra integrali švietimo sistemos dalis. Juk mes nepriversim žmonių tapti inžinieriais – galbūt jų ir reikės – bet jeigu teigiame, kad po 10 metų tam tikri mokslai sukurs tam tikrą dalį BPV, tai kur mes tai pasieksim? Užsienio investuotojai stebi situaciją šalies švietimo sistemoje. Planavimas čia turi būti“, – teigė Kauno technologijos universiteto rektorius Eugenijus Valatka.

Jam antrino ir S. Aškinytė, patvirtindama, jog profesinio orientavimo mokyklose nėra. O dažniausiai apsiribojama keistais testais, kurie pasako, kad tau, pavyzdžiui, reikėtų būti gaisrininku.

S. Mačiukaitė-Žvinienė atkreipė dėmesį, jog profesinio orientavimo sistema jau turėjo startuoti šį rugsėjį. Modelis sukurtas. Tačiau ir čia įstrigome.

Dramblys kambaryje: aukštojo mokslo prieinamumą labiausiai riboja problemos bendrojo ugdymo mokyklose

Nepaisant to, kokį modelį besukurtume siekdami padidinti valstybės finansavimą ir aukštojo mokslo prieinamumą, kokybės ir proveržio nepasieksime neišsprendę vienos svarbiausių problemų, kuri ir diskusijos metu ieškant to geriausio kelio buvo tarsi tas dramblys kambaryje. Ir ta problema yra situacija bendrojo ugdymo mokyklose. „Kartelių“ moksleiviai neperšoka ne dėl jų aukščio, o dėl to, kad įveikti šiuos barjerus jie dažnai neparengti. Ir nors „kartelės“ nuleidimas prieinamumą gali padidinti, bet kaip tada su mokslo kokybe?

Tai akcentavo ir LR Prezidento patarėjas Paulius Baltokas. „Konstitucijoje įtvirtinta, kad mokslas nemokamas, tačiau įtvirtinta ir „pagal gebėjimus“. Reiškia, tuos gebėjimus mes turime apsibrėžti ir sudėti visas sąlygas į bendrąjį ugdymą, kad tuos gebėjimus kuo daugiau asmenų galėtų pasiekti. Realybė yra tokia, kad ne visi asmenys besimokantys visose Lietuvos mokyklose statistiškai vidutiniškai turi galimybę pasiekti tuos gebėjimus“, – teigė jis.

Sudėtingą situaciją pripažino ir Eugenijus Jovaiša, kuris atkreipė dėmesį į švietimo regioninę atskirtį ir sukurtą ydingą korepetitorių sistemą, kuri ta atskirtį dar labiau didina.

Tikslinga pažymėti, jog tai rodo ir atliekami tyrimai. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atlikta moksleivių apklausa, vykdyta 2017 metais, parodė, kad 40 proc. moksleivių per paskutinius mokslo metus mokėsi papildomai su korepetitoriais. Tai darė kas antras Vilniaus dvyliktokas (47 proc.) Kitose vietovėse korepetitorių paslaugomis naudojosi du iš penkių dvyliktokų. Tačiau 50 proc. moksleivių, turinčių 9, 10 balų pažymių vidurkį, 38 proc., turinčių 7,8 balų vidurkį mokėsi papildomai su korepetitoriais. Šiomis paslaugomis naudojosi mažiausiai tie, kurių ir vidurkiai žemiausi. Todėl neišsprendę šios problemos tikėtis proveržio aukštajame moksle vargu ar galėsime.

Kaip sukurti sistemą, skatinančią studijuoti, o ne dirbti?

Studijų kaina nėra vien suma, kuri mokama už studijas. Pragyvenimo išlaidos taip pat tampa didele finansine našta studentui ir jo šeimai. Todėl neretai daugelis pradeda gana anksti dirbti. Tada ir studijų kokybė, žinoma, krenta, nes prioritetu dažnai tampa jau darbas, o ne studijos.

E. Sarkano teigimu, apie 60 proc. antrojo ir trečiojo kurso bakalauro studentų paprastai jau dirba, o beveik pusė jų – pilnu darbo krūviu. Apie 80 proc. magistrantūros studentų – dirbantys, o daugiau negu pusė jų – pilnu darbo krūviu. „Šiuo metu kiekviename valstybės finansuojamos vietos krepšelyje metams skiriama 4 bazinės socialinės išmokos studentams. Pinigine išraiška – 13 eurų vienam studentui. Štai ir mūsų skatinamoji sistema. Norint turėti pakankamai tvarią sistemą, kad studentai ne tik mokytųsi, bet mokytųsi gerai ir siektų gerų akademinių rezultatų, turi atsirasti papildomos skatinamosios priemonės.“, – pažymėjo E. Sarkanas.

Anot S. Mačiukaitės–Žvinienės, jau ne vieną kartą vyko diskusijos dėl galimybės reguliuoti darbo valandas nuolatinių studijų studentams. Vis tik Lietuvoje, jos teigimu, galima būtų kalbėti apie reguliavimą per mokestinę prizmę, bet ne per valandinę išraišką.

Taigi aukštojo mokslo sistemos pertvarka yra sudėtinga, daugiabriaunė ir susidurianti su dideliais iššūkiais. Nemokamų bakalauro studijų plėtra nėra tik techninis veiksmas. Jei siekiame kartu ir studijų kokybės, turime paraleliai išspręsti daug sudėtingų klausimų. Noro tam lyg ir yra, galimybės, žinoma, ribotos. Todėl viskas priklausys nuo to, kiek turėsime išminties ir valios priimti reikalingus sprendimus.

 

Diskusijos moderatorė politologė Rima Urbonaitė