Tinkamas studijų programos ir mokymo įstaigos pasirinkimas, sėkminga karjera ir mėgstamas darbas – kiekvieno žmogaus siekiamybė. Bendrojo lavinimo mokyklose besimokantiems moksleiviams visi šie pasirinkimai ir sprendimai dar prieš akis, tad sukelia turbūt daugiausia klausimų: kokį individualų mokymosi planą pasirinkti, kokia profesija jiems tinkamiausia, kokį darbą jie galėtų ir norėtų dirbti. Ugdymo karjerai specialistai pripažįsta, kad neretai vaikams šis etapas ir sprendimo priėmimas yra be galo sunkus, o dar sudėtingiau yra tuomet, kai vaikų norams pradeda prieštarauti tėvai.

Ugdymas karjerai vyksta palaipsniui

Nors 10 klasėje mokiniai jau turi pasirinkti kryptį, kuria jie norėtų ir galėtų sukti, vis tik ne vienam tai tampa tikru iššūkiu. Vilniaus Pilaitės gimnazijos pedagogų teigimu, net apie 70 proc. jų auklėtinių susiduria su įvairiais sunkumais renkantis individualų mokymosi planą. Nuo tada prasideda aktyvios savęs paieškos, savo galimybių ir norų derinimas, bandymai suprasti, ką ne tik patiktų veikti gyvenime, bet ir ką sugebėtų.

„Būna mokinių, kurie ateina ir sako, kad nežino, kam yra tinkami. Tada žiūrime mokymosi rezultatus, kalbame su klasės vadovu, kviečiamės pavaduotoją ugdymui, kad padėtų žmogui apsispręsti. Siunčiame pas psichologę, kuri turi testus, ji pasižiūri, tada jau turime bent jau kryptį. Pernai turėjau tikrai gabų mokinį, kuris buvo pasimetęs, nežinojo, kur nori stoti. Pradėjome nuo psichologinio tyrimo. Atlikęs juos jis pasakė, kad nori būti humanitaras, nes tam yra tinkamas pagal visus testo rodiklius. Ėmėme tikrinti internete, kur jis galėtų stoti, vėliau jau pradėjome ieškoti studijų programų konkrečiame universitete. Mano supratimu, jam palengvėjo po psichologinio tyrimo“, – pasakoja ugdymo karjerai konsultantė informacinių technologijų mokytoja Audronė Niūniavienė.

Jau nuo 9-os klasės vaikams organizuojamos klasės valandėlės, kuriose jie yra supažindinami su karjeros galimybėmis, sudaromi karjeros planai. 10-oje klasėje atliekami testai, kurių dėka, atsižvelgiant į moksleivio charakterio savybes ir pomėgius, pateikiamos rekomendacijos, kokią profesiją jis galėtų rinktis.

Pedagogai organizuoja ir susitikimus su įvairių specialybių atstovais: kviečiasi juos į gimnaziją papasakoti apie studijas, organizuoja išvykas į įmones ar organizacijas, kuriose vaikai supažindinami iš arčiau su skirtingomis profesijomis. Pedagogų įsitikinimu, šie susitikimai leidžia vaikams kritiškiau pažvelgti į profesiją, lengviau nuspręsti, ar tokį darbą jie norėtų ir galėtų dirbti.

„Darėme susitikimą su žmogumi, kuris dalyvauja Gedimino kalno tvarkyme. Per jį dar susipažinome su archeologu, ėjome į archeologinę vietovę, kur susipažinome su archeologo specialybe. Darome susitikimus ir su buvusiais mokiniais. Pavyzdžiui, darėme susitikimą su buvusiu mokiniu, kuris dabar dirba gidu“, – apie veiklas pasakoja ugdymo karjerai konsultantė tikybos mokytoja Laima Pranskūnaitė.

Didžiulė tėvų įtaka karjeros klausimais

Ugdymo karjerai specialistų darbas vyksta ne vien su mokiniais. Tai nuoseklus darbas, kuriame svarbų vaidmenį atlieka tiek pedagogai, tiek vaikai, tiek jų tėvai. Visų jų uždavinys – padėti jaunam žmogui nepasimesti informacijos sraute bei pasirinkti jam tinkamiausią kryptį ir profesiją. Vis dėlto, neretai šį darbą apsunkina mokinių tėvai.

„Yra tokių tėvų, kurie liepia stoti į konkretų universitetą ir konkrečią programą. Vaikai tam pasipriešinti negali. Šia prasme tėvai turi labai didelę įtaką. Kitur jie neturi tiek įtakos, pavyzdžiui, kovai prieš rūkymą, nederamą elgesį, tačiau jie žino, į kokią mokyklą jų vaikas turi eiti ir kokią specialybę turi rinktis. O čia yra sunku, nes reikia nugalėti tėvų nuostatą, suderinti mokinio norus ir galimybes. Mokykla daro ir gali padaryti daug dėl mokinių tolesnio mokymosi, bet tai turi vykti kartu su tėvais. O su jais reikia daug dirbti, daug įrodinėti, kad rinktis turi vaikas, kad jis turi galimybių čia, o ne ten, kur norite jūs“, – atvirauja gimnazijos direktorius Zotikas Popovas.

Mokykloje visada atsižvelgiama tik į tai, kas vaikui sekasi, kur jis yra gabus, todėl čia visada laukiami tėvai, kuriems viskas visada detaliai paaiškinama. Tiesa, specialistų žodis tik rekomendacinis, bet nuosekliai dirbant galima pasiekti rezultatų, kurie tenkintų mokinį.

„Žinote, kai vaikui sekasi vieni dalykai, bet tėvai nori visai ko kito, tada jie ateina pas mus, mes bandome parodyti, kokių pagrindinių dalykų jam reikėtų, norint įstoti į valstybės finansuojamą vietą, kaip jie jam sekasi“, – aiškina A. Niūniavienė.

Tikslas – baigti universitetą?

Su tėvais tenka dirbti ir tuomet, kai silpnesnių gabumų ar nemotyvuotiems mokiniams siūloma rinktis mokslus profesinio mokymo įstaigoje. Anot direktoriaus, šias švietimo įstaigas pasirenka apie 20 mokinių iš maždaug penkių 10-ų klasių. Vis tik ne visi išeina savo noru.

„Dalis mokinių vis tiek veržiasi mokytis toliau gimnazijoje. Aišku, čia tėvai nelabai supranta problemą. Būna, kad vaikai patys nori į profesinę mokyklą, nes mato, kad nesiseka, bet tėvai juos verčia eiti į 11-ą klasę. Darbas su tėvais darosi vis sudėtingesnis, jie moko mus dirbti, žino viską geriau. Egzistuoja ir per dideli tėvų lūkesčiai – nori, kad jų vaikai įgytų vidurinį išsilavinimą, paskui stotų į aukštąją mokyklą. Bet jeigu mokinys negabus, o jo žinios su daugybe spragų, mes rekomenduojame rinktis profesinę mokyklą“, – tikina Z. Popovas.

Ir jei mokiniai nežino, kokį kelią norėtų ar galėtų pasirinkti, į šį klausimą dažnai atsakymą turi jų tėvai, mat, kaip sako L. Pranskūnaitė, kiekvieno iš jų tikslas – išleisti savo atžalą į universitetą.

„Dažniausiai tėvų tikslas, išleidus vaiką į pirmą klasę, koks? Baigti universitetą! O juk garbinga kiekviena specialybė. Baigęs profesinę mokyklą aš turiu darbą, aš galiu toliau mokytis aukštojoje, jeigu man to reikės“, – dėsto L. Pranskūnaitė.

Specialistai pasakoja, kad vis dar gajus įsitikinimas, kad labai gerai besimokantys mokiniai būtinai turi stoti į universitetą, kitu atveju sulaukiama aplinkinių klausimų ir nuostabos. Vis tik žinant, ką nori veikti gyvenime, mokymosi įstaiga nėra tokia reikšminga, nes svarbiausia – motyvacija, tikslingi ir kryptingi žingsniai savo svajonių profesijos link.

„Mano viena mokinė, kuri mokėsi labai gerai, stojo į kolegiją. Visi buvo didelėmis akimis – kodėl kolegija? O ji nuėjo kryptingai, nes žinojo, ko jai reikia. O kiek yra nemotyvuotų žmonių, kurie apskritai nežino, ko nori gyvenime, bet jiems svarbiausia – baigti universitetą“, – sako L. Pranskūnaitė.

Trūksta sistemos ir specialistų

Pedagogų įsitikinimu, tokias situacijas palengvintų aiški valstybės švietimo sistema. Pavyzdžiui, kaip yra kitose šalyse, kur priklausomai nuo mokymosi rezultatų ir pasiekimų vaikas nukreipiamas į konkrečią sritį. Tėvai tam priešintis negali. Deja, anot gimnazijos direktoriaus, Lietuvoje šis klausimas dar neišspręstas, o tai, kad ugdymo karjerai specialistais gimnazijose dažniausiai dirba savamoksliai, o ne tos srities specialistai, situacijos taip pat nepagerina.

„Aš manau, kad pas mus nėra aiškios sistemos, valstybės mastu nėra strateginio ilgalaikio planavimo. Karjeros specialistai dirba kaip sugeba, jie turi gaires, semiasi patirties iš kitų mokyklų. Mes, mokytojai, pedagogai, pažįstam mokinių psichologiją, žinom jų lygį, pasiekimus, mums tas darbas yra priimtinas, bet kaip viską daryti, kad jis būtų sistemingas, visapusiškas ir nuoseklus mes nežinome, nes nėra išmanančių šį darbą specialistų, kurie galėtų vadovauti šiai grandžiai. Dabar šį darbą dirba savanoriai“, – aiškina Z. Popovas.

„Sistemos pas mus valstybėje nėra, o reikėtų. Atsisijotų žmonės, kurie tikrai negali ir jiems yra labai sunku mokytis“, – priduria L. Pranskūnaitė, prisimindama situacijas su tėvais, primygtinai reikalaujančiais, kad vaikas rinktųsi jų parinktą, bet ne vaikui geriausią ar tinkamiausią studijų programą.

Profesinio kelio paieškų rekomendacijos

Organizuojant moksleivių susitikimus su jau studentais tapusiais gimnazijos auklėtiniais, pastarieji negaili patarimų jaunesnei kartai. Patirtimi besidalinantys studentai dažniausiai jaunuolius skatina mokytis, skaityti knygas ir ragina išnaudoti visas galimybes, kurias suteikia tiek mokykla, tiek pats gyvenimas.

„Buvę mokiniai sako, kad reikia išnaudoti visas progas, nes visa tai praplečia akiratį, daro jus labiau žmonėmis. Ir labai svarbu rinktis tai, kas jiems tinka, kas juos veža. Jūs galite pelningą darbą turėti, bet jei jis jūsų neveš, tai jūs vargsit. Mano patarimas – labai gerai pasverti savo galimybes, nes kartais žmogus daug nori, bet nelabai gali“, – tikina L. Pranskūnaitė.

Ypatingai daug naudingos informacijos vaikai gauna per gimnazijoje organizuojamas karjeros dienas. Tuomet jie gali susipažinti su įvairių metų laidų buvusiais mokiniais, atstovaujančiais skirtingas profesijas. Kaskart jie kartoja vieną taisyklę – galvoti savo galva ir rinktis tą studijų programą, kuri juos labiausiai traukia.

„Jie pasako svarbų dalyką – neklausyti tėvų, o klausyti savo širdies ir proto, nes paskui nudegsit ir reikės perstoti. Ir ne vienas taip padarė, kai stojo ten, kur liepė tėvai, o ne ten, kur patys norėjo“, – atskleidžia gimnazijos direktorius.